Kuriant žaidimus kartais labai svarbus tampa koks nors vienas smulkus žaidimo elementas. Jei tas elementas žmonėms kelia teigiamas emocijas, tikėtina, jog būtent dėl jo žaidimas taps mėgstamu. Tikriausiai todėl daugelis pasakų veikėjų yra tokie mieli ir dailūs – tam, kad sudarytų puikų pirmąjį įspūdį. Ir tik vėliau, emocijoms išblėsus, galima nustatyti tikrąją žaidimo ar pasakos vertę.

Ar prisimenate mielą šuniuką „Rex“ iš animacinių filmukų? Taip, tą patį su rudu lopinėliu ant akies. Tai štai – neseniai aptikau žaidimą, tarp kurio personažų – ir šis nostalgiją keliantis padarėlis. Žaidimas – tarytum galvosūkis: valdote tam tikrą personažą (šuniuką, kurmį ir pan.), ir vykdote tam tikras užduotis. Iš pirmo žvilgsnio žaidimas, rodos, galėtų būti įdomus, bet neilgai trukus apninka abejonės…

Patekę į statišką aplinką, turite atlikti tam tikrą veiksmų seką. Sakykime, ką nors paimti iš lentynos ir panaudoti taip, kad galėtumėte atlikti kitą veiksmą, pavyzdžiui, perstumti skalbimo mašiną, o vėliau nuo jos pasiekti viršutinę spintos lentyną. Žaidimas puikiai įgarsintas – malonus pasakotojo balsas, tekstai originalūs. Bet tai ir yra bene stipriausia žaidimo pusė.

Išbandęs keletą lygių supranti, kad veiksmų sekos gana nelogiškos. Iš karto sunku suvokti, koks galutinis tikslas, ir kokių veiksmų reikia tam tikslui pasiekti. Išeina taip, kad norėdamas keliauti toliau, kiekvienam žingsniui naudoji pagalbą. Gerai, kad ji šiuo atveju „nemokama“. Bet taip žaisdamas nejauti jokio azarto – juk norisi ir pačiam sugalvoti, kaip žaisti toliau. Visgi įtakos galbūt turi ir kalbos barjeras. Čia neapsieisite su anglų kalbos pagrindais – turite gerai ją suprasti. Tačiau žaidimai, kuriuose skaityti reikia daugiau negu žaisti, nėra mano mėgstamiausi. O Jūsų?